Rugpjūčio 15 d. Bažnyčia švenčia Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmę; iškilmingai išpažįsta tikėjimą, kad Jėzaus Motina Marija su kūnu ir siela paimta į amžiną savo Sūnaus šlovę.
Ta pati jai suteikta ypatinga privilegija išreikšta dviem palyginti neseniai Bažnyčios paskelbtomis dogmomis. 1854 m. buvo iškilmingai paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, tai yra, kad ji prieš savo gimimą jau buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės, kad tokia išmintis tarp visų žmonių jai buvo suteikta dėl to, kad ji būsianti Dievo Sūnaus Motina; ją jau prieš gimimą pasiekė išganymo malonė, kurią visai žmonijai laimės jos Sūnus savo kryžiaus auka ir prisikėlimu. 1950 m. buvo paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos ėmimą į dangų, tai yra, kad ją, nepaliestą gimtosios nuodėmės, iš karto po mirties jos Sūnus Jėzus prikėlė su kūnu ir siela ir paėmė į savo šlovę.
Nors šios dvi tikėjimo tiesos Vakarų Bažnyčioje oficialiai suformuluotos palyginti neseniai, tikėjimas tokiu Marijos pirmumu tarp visų žmonių siekia ankstyvus Bažnyčios istorijos amžius. 431 m. vykęs Efezo susirinkimas Marijai suteikė Dievo Motinos titulą. Šeštajame amžiuje visoje Bizantijos imperijoje pradėta minėti Marijos Užmigimo šventė. Nuo septintojo amžiaus Užmigimo šventė žinoma ir Romoje. Ją įvedė iš Rytų kilęs popiežius Sergijus I. Pagrindinė šios šventės minėjimo vieta Romoje buvo Didžioji Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilika, seniausia Marijai dedikuota bažnyčia krikščioniškuose vakaruose. Ilgainiui ši šventė paplito visoje vakarų krikščionijoje, tačiau Marijos „Užmigimo“ titulą pakeitė „Paėmimas į dangų“.
Dar gerokai prieš oficialų pripažinimą Bažnyčios tradicijoje gyvavęs tikėjimas Marijos paėmimu į dangų giliai įsispaudė į liaudies pamaldumą. Lietuvoje Marijos ėmimo į dangų šventė vadinama Žoline. Panašiai – „žoline“ arba „šaknine“ – šią šventę vadina slavų tautos. Taip pat ir tose šalyse, kuriose nenaudojamas „žolinės“ pavadinimas, šios šventės dieną šventinami žolynai, javai, vaistažolės. Viena vartus, žolynai ir gėlės – tai tradiciniai Mergelės Marijos gerbimo atributai; giesmėse ji vadinama „lelijos“, „rožės“ ir kitų gėlių vardais. Antra vertus, krikščioniškos šventės susiejimas su žolynų šventinimu aiškinamas kaip Bažnyčios globos žmogaus siela ir kūnu simbolis. Taip gydymo vaistažolėmis ir maldos už ligonius veiksmingumą aiškinusi garsioji viduramžių Vokietijos šventoji Hildegarda Bingenietė. Be to, Žolinės šventė, daugelyje šalių sutampa su javų derliaus nuėmimu. Procesijose šios šventės proga nešami javų pėdai arba iš javų nupinti vainikai. Dėkojama Dievui, kad Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, laimino laukus ir žmogaus rankų darbą.
Vatikano radijas
Evgenios Levin nuotrauka
